MANO VERTYBINĖS NUOSTATOS
Jokios aplinkybės ir jokios priežastys negali pateisinti kompromisų su objektyviai blogais ir moraline prasme klaidingais sprendimais (Benediktas XVI, 2010 spalio 28 d.).
Žmogaus negalima atskirti nuo Dievo ir politikos – nuo moralės (Kataliko politiko katekizmas. Vatikanas, 2003 m. sausio 16 d.).
Egzistuoja daug nuomonių apie gėrį ir blogį, kas padoru ir teisinga. Besikeičiantis gyvenimas padiktuoja ir naujas elgesio normas. Tačiau šalia jų vis dar išlieka ir amžinos žmogiškosios vertybės, nors jos kartais trumpam nustumiamos į gyvenimo užribį.
Pagrindinės krikščioniškosios Vakarų Europos istoriškai susiformavusios vertybės yra pats žmogus kaip asmuo, jo prigimtinis orumas, laisvė ir atsakomybė, šeima ir bendruomenė, pamatinė lygybė, teisingumas, solidarumas ir papildomumas (subsidiarumas).
Krikščioniškasis socialinis mokslas reikalauja, kad ne asmeniniai reikalai, bet visuomenės gerbūvis taptų mūsų politikos pagrindu, o materialinės gerovės siekimą derintume su dvasinių, moralinių bei intelektinių visuomenės pagrindų stiprinimu. Galime tarnauti visuomenės moraliniam atsinaujinimui tik patys būdami mūsų teigiamų vertybių pavyzdžiai ir nešėjai. Žinodami, kad demokratijos pagrindas – aktyvūs, atsakingi ir saugūs piliečiai, visada privalome stengtis spręsti iškylančias problemas remdamiesi išpažįstamomis vertybėmis ir ieškodami sutarimo su kitais visuomenės nariais.